Geltonmedžio medis (Ceratonia siliqua)

Saldžialapis saldžiavaisis medis yra tipiškas Viduržemio jūros regiono Ispanijai . Jis dažnai aptinkamas atviruose laukuose, bet taip pat ir daugelyje tradicinių sodų. Ūkininkai rado daug svarbių jo panaudojimo būdų, ir mes, sodininkystės entuziastai, taip pat galime juo mėgautis, vertindami tankų pavėsį, kurį suteikia jo šakos, ir dekoratyvinę vertę, kuri tik didėja jam senstant.

Be to, kalbame apie augalą, kuris išgyvena tipišką Viduržemio jūros sausrą, kuri gali lengvai trukti apie šešis mėnesius , pradedant pavasarį, taip pat vasaros pabaigoje smarkių liūčių sukeltus potvynius.

Kas yra karobas?

Saldžialapis pupmedis yra visžalis medis, kilęs iš Viduržemio jūros baseino. Augant atskirai , jis gali pasiekti 10 metrų aukštį, nors soduose dažniau galima pamatyti ne aukštesnius kaip 5–6 metrų egzempliorius. Laja apvali, sudaryta iš žalių, parapijinių lapų.

Jo kamienas jaunas išlieka lieknas, tačiau bėgant metams gali pasiekti maždaug 60–70 centimetrų storį. Jis taip pat labai tvirtas, nors su amžiumi linkęs susisukti. Jo šaknys stiprios ir ilgos, besitęsiančios iki 40 metrų nuo kamieno – dvi savybės, leidžiančios jam ieškoti ir pasiekti gruntinį vandenį.

Žiedai maži, be žiedlapių, šviesiai žali . Jie žydi pavasarį ant žiedkočių ant senesnių šakų. Vaisiai – saldžiavaisio pupmedžio ankštys – kietos, tamsiai rudos ankštys, kurios gali užaugti iki maždaug 30 centimetrų ilgio. Viduje jų yra guminis minkštimas, kuris apsaugo sėklas.

Na, šis minkštimas yra valgomas ir saldaus skonio . „Trūkumas“ yra tas, kad jis pradeda duoti vaisių tik maždaug po 7 metų nuo pasodinimo, bet kai tik pradeda, gali išauginti iki 200 kilogramų ankščių, kurios nuimamos vasaros pabaigoje.

Mokslinis jos pavadinimas yra Ceratonia siliqua , bet ji daug geriau žinoma įprastais pavadinimais: saldžiavaisio pupmedžio, meskito ir meskito. Svarbu ją atskirti nuo amerikinio meskito, priklausančio Prosopis genčiai – medžio, kuris dažnai turi spyglių ir turi daug plonesnius dviplunksnius lapus nei Ceratonia siliqua.

Kas tai yra?

Iš esmės Viduržemio jūros saldžiųjų pupmedžių medis buvo ir tebėra naudojamas kaip pašaras, suteikiantis pavėsį, o jo minkštimas taip pat yra valgomas . Gana neseniai jis buvo naudojamas kaip bonsai: kadangi jis auga lėtai, galima gauti beveik tobulus saldžiųjų pupmedžių bonsai medelius.

Sėklos nevalgomos. Jie labai, labai kieti. Tačiau jie tarnauja vienam: pasodinkite juos. Norint gauti tokį medį, prireiks laiko, bet tai patirtis, kuri padės mums sužinoti, kaip jis auga ir kaip juo rūpintis.

Galiausiai mediena yra labai kieta ir atspari, todėl vertinama gaminant baldus ir rankdarbius.

Carob medžio savybės

Minkštimas pasižymi viduriavimą slopinančiomis ir sotumo jausmą suteikiančiomis savybėmis, todėl gali padėti numesti svorio . Be to, iš sėklų išgautas saldžiavaisio pupmedžio ekstraktas naudojamas kaip emulsiklis ir tirštiklis.

Carob veislės

Skiriamos įvairios veislės, pavyzdžiui:

• matafelera: su tamsiai raudonomis ankštimis.
• ŠvelnusVaisiai: su raudonai rudais vaisiais, su baltu ir labai gausiu minkštimu.
• Negrete: su juodomis ankštimis ir stora minkštimu.
• Roja: su mažomis ankštimis ir balta minkštimu.

Kaip jūs rūpinatės savimi?

Tai medis, kuriam reikia priežiūros tik tada, kai jis jaunas ir (arba) persodintas į vazoną, arba jei klimatas nėra idealus. Natūralioje buveinėje, pavyzdžiui, Maljorkos saloje, gražiausi egzemplioriai yra tie, kurie natūraliai auga žemėje be jokio įsikišimo. Tačiau klaidinga manyti, kad tai atspari rūšis.

Todėl svarbu žinoti, kur jį reikia dėti, kaip dažnai laistyti ir kokio dirvožemio jam reikia, be kitų detalių:

Klimatas

Pradėkime nuo to, kas, mano manymu, yra svarbiausia: klimato. Saldžialapis cepelinas gali būti labai lengvai prižiūrimas augalas, jei klimato sąlygos yra tinkamos , t. y. jei:

• keturi metų laikai skiriasi,
• Per metus iškrenta ne mažiau kaip 350 mm kritulių,
• būna šalnų, bet tik iki -7ºC ir retkarčiais
• maksimali temperatūra neviršija 45ºC

Vieta

Jis visada turi būti lauke , nuo pat sėklos atsiradimo. Jam taip pat reikia tiesioginių saulės spindulių , kitaip jis negalės augti.

Kita vertus, prisiminkime, kad jis turi ilgas šaknis, todėl svarbu, kad jis būtų pasodintas bent dešimties metrų atstumu nuo to, kur turime vamzdžius.

žemė ir drėkinimas

Jis klesti kalkingose, gerai pralaidžiose dirvose (t. y. jos greitai sugeria ir nuleidžia vandenį). Jei auginamas vazone, galite naudoti universalų vazonų mišinį, jei jame yra perlito, pavyzdžiui, šį čia.

Laistyti reikia saikingai. Kol augalas jaunas, vasarą jį reikia laistyti porą kartų per savaitę, o likusiais metais – retkarčiais ; tačiau pasodinus jį į žemę, nuo antrųjų metų laistyti reikės tik retkarčiais.

Abonentas

Galite tręšti pavasarį ir vasarą, pavyzdžiui, skystomis arba miltelių pavidalo organinėmis trąšomis. Guanas (galima įsigyti čia ), mėšlas, sliekų išmatos (galima įsigyti čia ) ar net kompostas padės jam augti sveikiau.

Kenkėjai

Jis labai atsparus . Vienintelė problema (kuri iš tikrųjų nėra problema), kurią pastebėjau, yra ta, kad, ypač vasarą, skruzdėlės gali naudoti jo kamieną ir šakas kaip kelius.

Ligos

Jautrus grybelinėms ligoms, kai perlaistomas ir (arba) kai dirvožemis prastai drenuojamas. Jį pažeidžia šios rūšys:

• Aspidiotus sulphureus
• Pseudocercospora ceratoniae (Cercospioris of carob tree)
• Roseellinia necatrix

Dažniausi simptomai yra šaknų puvinys, lapų kritimas, baltasis pelėsis kamieno apačioje ir šakų džiūvimas. Norint to išvengti, labai svarbu užtikrinti gerą dirvožemio drenavimą , o jei ne, imtis priemonių drenažui pagerinti. Pavyzdžiui, įrengiant drenažo vamzdžius arba sukuriant nuolydžius.

Ir, žinoma, taip pat turėtumėte vengti per didelio laistymo.

Dauginimas

Saldžialapis pupmedis dauginamas sėklomis rudenį , nuėmus derlių. Sėklos sėjamos į vazoną, pripildytą durpių, sumaišytų su sauja perlito, ir paliekamos lauke. Jos sudygs visą pavasarį.

Ką manai apie karobą?